Jūs ieškote konkretaus skaičiaus, tad jį pateikiame iš karto: susirgus plaučių vėžiu, penkerių metų santykinis išgyvenamumas siekia 29,5 %[1]. Tai – vos trys žmonės iš dešimties. Gražinti šio skaičiaus neketiname: jis gerokai prastesnis nei daugelio kitų dažnų onkologinių ligų rodikliai.
O dabar – apie tai, ko bendras vidurkis neatskleidžia. Į tą patį 29,5 % rodiklį suplakti du visiškai skirtingi atvejai: pacientas, kurio navikas aptiktas tik plaučiuose, ir pacientas, kurio liga jau pasiekė kitus organus. Pirmuoju atveju penkerių metų išgyvenamumas siekia 65,5 %, antruoju – vos 10,5 %[1]. Skirtumas – šešeriopas. Todėl bendras skaičius apie jūsų asmeninę padėtį pasako daug mažiau nei apie sausą statistiką.
Šis skaičius nėra iš piršto laužtas. Jis pagrįstas JAV Nacionalinio vėžio instituto SEER duomenų bazės 2016–2022 m. diagnozuotų atvejų statistika[1]. Vidutinis pacientų amžius nustatant diagnozę – 71 metai.
Lietuvoje situacija prastesnė, ir to slėpti neverta. Pulmonologų vertinimu, penkerius metus po diagnozės išgyvena apie 7 % vyrų ir apie 16 % moterų, o net 80 % atvejų liga nustatoma jau III arba IV stadijoje[2]. Būtent antrasis skaičius beveik visiškai paaiškina pirmąjį. Kodėl taip yra ir kas jau keičiasi – atskirame skyriuje apie padėtį Lietuvoje.
Toliau pateikiame tą pačią statistiką, išskaidytą smulkiau, kad galėtumėte įvertinti savo situaciją.
SEER duomenų bazėje navikai skirstomi ne pagal įprastus skaitinius etapus, o pagal ligos išplitimą: į lokalius, regioninius ir tolimus. Šis skirstymas apytiksliai atitinka plaučių vėžio stadijas pagal TNM klasifikaciją.
| Išplitimas | Stadija (atitikmuo) | 5 metų išgyvenamumas | Atvejų dalis |
|---|---|---|---|
| Lokalus | Navikas tik plaučiuose (I ir dalis II stadijos) | 65,5 % | 24 % |
| Regioninis | Išplitęs į krūtinės ląstos limfmazgius ar gretimus audinius (likusi II ir III stadija) | 38,2 % | 21 % |
| Tolimas | Metastazės kituose organuose – smegenyse, kauluose, kepenyse, antrajame plautyje (IV stadija) | 10,5 % | 51 % |
| Nenustatytas | Išplitimo laipsnio nustatyti nepavyko | 17,5 % | 4 % |
| Bendras | Visų stadijų vidurkis | 29,5 % | 100 % |
Duomenys: SEER 21, 2016–2022 m. diagnozuoti atvejai[1].
Dešinioji šios lentelės skiltis yra svarbesnė už kairiąją. Anksti nustatyto plaučių vėžio išgyvenamumo rodikliai prilygsta daugeliui ligų, kurių niekas nelaiko beviltiškomis. Tačiau ankstyvojoje stadijoje išaiškinama tik ketvirtadalis atvejų, o metastazavęs vėžys diagnozuojamas kas antram pacientui[1].
Palyginkime tai su krūties vėžiu, kai lokalizuotas navikas nustatomas 64 % atvejų. Ta pati medicina, ta pati šalis ir tie patys gydytojai. Skiriasi tik vienas dalykas: krūtį galima apčiuopti bei ištirti mamografu. Plaučiuose skausmo receptorių nėra, todėl apie ligą jie praneša vėlai. Būtent dėl šios priežasties plaučių vėžio statistika atrodo taip, kaip atrodo – o ne todėl, kad jo nemokėtume gydyti.
Plaučių vėžio 4 stadijos penkerių metų išgyvenamumas siekia 10,5 %[1]. Tai stadija, kai vėžio ląstelės aptinkamos ir už krūtinės ląstos ribų. Į šią eilutę patenka pusė visų diagnozių, todėl būtent šio skaičiaus ieško daugiausia žmonių.
„Gerai, bet ką man reiškia tie 10,5 procento?“ Sąžiningas atsakymas: patys savaime jie reiškia nedaug. Tai nėra nei prognozė, nei pažadas. Šis skaičius tik parodo, kas nutiko žmonėms, kurių ligos eiga buvo panaši ir kurie buvo gydomi anksčiau už jus. Antroji šio sakinio dalis yra svarbesnė už pirmąją.
Štai kodėl: norint apskaičiuoti penkerių metų išgyvenamumą, nuo diagnozės nustatymo turi praeiti penkeri metai. 2016–2022 m. lentelėje daugiausia atsispindi pacientų, pradėtų gydyti tada, kai imunoterapija dar tik skynėsi kelią į kasdienę praktiką, patirtis. Nuo to laiko pirmos eilės metastazavusio nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžio gydymas iš esmės pasikeitė.
Tai ne teorinės prielaidos, o konkretaus tyrimo duomenys. Atliekant KEYNOTE-024 tyrimą, pacientams, kurių navikai gausiai gamina PD-L1 baltymą, buvo skiriama imunoterapija arba įprasta chemoterapija. Po penkerių metų imunoterapijos grupėje gyvų pacientų dalis siekė 31,9 %, o chemoterapijos – 16,3 %. Gyvenimo trukmės mediana sudarė 26,3 mėnesio, palyginti su 13,4 mėnesio[3]. Šie rezultatai gauti tiriant metastazavusią, o ne ankstyvos stadijos ligą. Be to, apie penkerių metų išgyvenamumo ribą prieš dešimtmetį tokiems pacientams niekas net neužsimindavo.
Todėl skaičių 10,5 % tikslingiausia vertinti kaip 4 stadijos plaučių vėžio išgyvenamumo rodiklį, atspindintį praėjusį gydymo etapą. Kokie bus dabartinio etapo rezultatai, sužinosime maždaug po penkerių metų. Tačiau pokyčių kryptis jau dabar aiški.
Vienas dalykas, kurio ši lentelė neatskleidžia, yra svarbesnis už visus joje pateiktus skaičius – 4 stadija nėra vienalytė. Pavyzdžiui, pavienis metastazės židinys smegenyse ir plati sklaida keliuose organuose patenka į tą pačią eilutę, nors gydymo galimybės skiriasi iš esmės. Ką reiškia konkretus navikas ir jo išplitimas, atsako visapusiški tyrimai, o ne pats stadijos skaičius.
3 stadijos plaučių vėžys SEER lentelėje priskiriamas regioninio išplitimo eilutei, kurios penkerių metų išgyvenamumas siekia 38,2 %[1]. Šioje stadijoje liga jau būna pasiekusi krūtinės ląstos limfmazgius, tačiau į kitus organus dar neišplitusi. Chirurginis gydymas galimas ne visada, todėl pagrindiniu pasirinkimu dažnai tampa chemoterapijos ir spindulinio gydymo derinys.
Būtent čia per pastarąjį dešimtmetį įvyko pokytis, kurio mastą geriausiai atspindi skaičiai. PACIFIC tyrime pacientai, sergantys neoperuotinu III stadijos nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu, po chemospindulinio gydymo papildomai gavo imunoterapiją. Po penkerių metų išgyvenamumas šioje grupėje siekė 42,9 %, palyginti su 33,4 % placebo grupėje[4].
Verta atkreipti dėmesį į abu skaičius. Devynių su puse procentinio punkto skirtumas III stadijoje reiškia, kad penkerių metų ribą peržengia maždaug kas dešimtas žmogus, kuris anksčiau nebūtų išgyvenęs. Antra, net placebo grupės rodiklis – 33,4 % – viršija bendrą visų plaučių vėžio stadijų vidurkį. Trečioji stadija skamba grėsmingai, tačiau statistiškai ji yra gerokai arčiau viršutinės lentelės eilutės nei apatinės.
Kuo tiksliai skiriasi IIIA, IIIB ir IIIC stadijos bei kaip tai keičia gydymo pasirinkimą, išsamiai aprašėme puslapiuose apie plaučių vėžio stadijas ir plaučių vėžio gydymą.
Sąvoka „metastazės plaučiuose“ gali reikšti du visiškai skirtingus dalykus, o ligos prognozė šiais atvejais skiriasi kartais. Todėl pirmiausia būtina atsakyti į esminį klausimą: iš kur šios ląstelės atkeliavo?
Pirmasis atvejis – pirminis plaučių vėžys, išplitęs į kitus organus. Tai IV stadija, apie kurią rašėme aukščiau: penkerių metų išgyvenamumas siekia 10,5 %[1].
Antrasis atvejis – metastazės plaučiuose, patekusios iš kito organo. Storosios žarnos, krūties, inkstų vėžys ar sarkoma gali paskleisti ląsteles į plaučius. Tokiu atveju plaučiuose dauginasi ne plaučių vėžio, o pirminio naviko ląstelės, todėl jos ir gydomos pagal pirminio naviko metodiką. Tai labai svarbi detalė: prognozę lemia pirminė liga, o ne organas, kuriame atsirado židinys. Dėl šios priežasties krūties vėžio išgyvenamumas esant metastazėms plaučiuose skaičiuojamas pagal krūties, o ne pagal plaučių vėžio lenteles.
Antruoju atveju daliai pacientų metastazes plaučiuose galima pašalinti chirurgiškai. Tarptautinio plaučių metastazių registro duomenimis, kuriame aprašyta 5 206 atvejų iš 18 krūtinės chirurgijos centrų, po visiškos metastazių rezekcijos penkerius metus išgyveno 36 %, dešimt metų – 26 %, o penkiolika metų – 22 % pacientų[5]. Jei rezekcija buvo nevisiška, penkerių metų rodiklis siekė 13 %.
Tame pačiame registre matyti ir veiksniai, darantys įtaką šiems skaičiams. Esant vienam židiniui, išgyvenamumas siekia 43 %, o keturiems ar daugiau – 27 %. Jei nuo pirminio gydymo iki metastazių praėjo daugiau nei 36 mėnesiai, rodiklis siekia 45 %, o jei mažiau nei metai – 33 %[5]. Kitaip tariant, pats žodis „metastazės“ savaime neatskleidžia beveik nieko. Tačiau jų kiekis, vieta ir atsiradimo laikas nusako beveik viską.
„Kodėl niekas man to nepaaiškino?“ Todėl, kad gydytojo kabinete tam tebuvo skirta dešimt minučių, o šis paaiškinimas užima dvi pastraipas. Tačiau būtent jis nulemia, į kurią lentelę apskritai verta žiūrėti. Todėl visada pradėkite nuo klausimo, kuris organas yra pirminis.
Santykinis išgyvenamumas – taip vadinami visi aukščiau pateikti rodikliai. Paprastai tariant, sergančiųjų grupė lyginama su tokio paties amžiaus bei lyties bendrosios populiacijos žmonėmis. Praktiškai tai reiškia, kad rodiklis atspindi būtent vėžio poveikį, o ne visas mirties priežastis.
Toliau pateikiami keturi dalykai, kuriuos būtina žinoti apie šią statistiką. Jei iš viso puslapio įsimintumėte tik juos, to kuo puikiausiai pakaktų.
Pirma, duomenys visada vėluoja. Šiandienos lentelėse matomi rezultatai žmonių, kurie buvo gydomi prieš penkerius ar dešimt metų. Sergant plaučių vėžiu šis atsilikimas yra didesnė problema nei kitų onkologinių ligų atveju, nes būtent per šį laikotarpį gydymas pasikeitė iš esmės[3]. Skaičius, kurį ką tik perskaitėte, tikriausiai yra pasenęs. Ir pasenęs būtent jūsų naudai.
Antra, tai grupės, o ne konkretaus žmogaus rodiklis. Statistika tūkstančius žmonių sutalpina į vieną skaičių. Ji nežino nei jūsų naviko biologijos, nei gretutinių ligų, nei bendros būklės, taip pat nenumato, kaip organizmas reaguos į gydymą. Statistika gali parodyti tik tai, kas nutiko daugumai. Kas nutiks jums – ji nežino.
Trečia, penkeri metai – tik sutartinė riba. Onkologijoje penkeri metai tėra vertinimo taškas, o ne prognozuojama gyvenimo trukmė. Tai statistinė atskaitos riba, o ne atgalinis laikmatis.
Ketvirta, vidurkis slepia kraštutinumus. Bendrą 29,5 % vidurkį sudaro 65,5 % ir 10,5 %[1] rodikliai. Žmogaus, kuris atitiktų vidutinį statistinį rodiklį, praktiškai nėra – kaip nėra ir šeimos, turinčios lygiai 1,7 vaiko. Kiekvienas pacientas patenka į konkrečią kategoriją, todėl verta ieškoti būtent jos skaičių.
Atskiro dėmesio reikalauja eilutė „nenustatytas“. Į ją įtraukiami tie atvejai, kai registruojant ligą nepavyko tiksliai įvertinti jos išplitimo – dažniausiai dėl iki galo neatliktų tyrimų. Todėl šios eilutės rodiklis (17,5 %) yra mišrus ir neturi konkrečios klinikinės prasmės[1]. Tokių atvejų pasitaiko apie 4 %.
Vertindamas konkretaus paciento prognozę, gydytojas nesiremia vienu bendru vidurkiu. Jis vertina kelių rodiklių visumą, ir svarbiausias iš jų – ne stadija.
Plaučių vėžio tipas. Po bendru pavadinimu plaučių vėžys slepiasi dvi skirtingos ligos. Nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžys sudaro didžiąją dalį atvejų. Jis auga lėčiau, todėl dažniau diagnozuojamas tada, kai dar galima operuoti. Smulkiųjų ląstelių plaučių vėžys dalijasi sparčiai ir metastazuoja anksti, todėl jo rodikliai visai kitokie. Tiesa, būtent šis tipas dažniausiai geriausiai reaguoja į pirmąjį chemoterapijos kursą.
| Išplitimas | Nesmulkiųjų ląstelių vėžys | Smulkiųjų ląstelių vėžys |
|---|---|---|
| Lokalus | 67 % | 34 % |
| Regioninis | 40 % | 20 % |
| Tolimas | 12 % | 4 % |
| Visos stadijos | 32 % | 9 % |
Duomenų šaltinis: Amerikos vėžio draugija. Nesmulkiųjų ląstelių vėžio duomenys apima 2015–2021 m., o smulkiųjų ląstelių – 2012–2018 m. diagnozuotus atvejus[6].
Stadija diagnozės metu. Tai antras pagal svarbą veiksnys ir vienintelis, kurį pati visuomenė gali paveikti anksčiau, nei įsikiša gydytojas.
Naviko molekulinis profilis. Dalis nesmulkiųjų ląstelių navikų turi specifinių genų mutacijų, kurioms sukurti taikinių vaistai. Kiti navikai gausiai gamina PD-L1 baltymą – tai rodo, kad navikas aktyviai slopina imuninę sistemą. Būtent tokiais atvejais imunoterapija veikia geriausiai[3]. Todėl molekulinis tyrimas nėra formalumas: jis nulemia, kuris gydymo būdas apskritai yra prasmingas.
Bendra organizmo būklė ir plaučių funkcija. Šie veiksniai lemia, ar pacientas pajėgs ištverti operaciją bei visą numatytą gydymo kursą. Vidutinis amžius diagnozės nustatymo metu siekia 71 metus[1], todėl gretutinės ligos čia yra taisyklė, o ne išimtis.
Rūkymas sužinojus diagnozę. Tai vienintelis veiksnys šiame sąraše, kuris yra ne būklė, o paties žmogaus sprendimas. Paskutiniame skyriuje prie jo dar sugrįšime, nes šio pasirinkimo įtakos mastas daugeliui tampa netikėtumu.
Lietuvoje plaučių vėžys išlieka dažniausia vyrų mirties nuo onkologinių ligų priežastimi – jis nusineša ketvirtadalį visų nuo vėžio mirusių vyrų gyvybių[7]. EBPO ir Europos Komisijos 2025 m. apžvalgos duomenimis, 2021 m. ši liga buvo pagrindinė vyrų mirties nuo vėžio priežastis – 77 mirties atvejai 100 000 gyventojų[8].
Ir čia prasideda pati įdomiausia dalis. 2011–2021 m. sveikatos priežiūros priemonėmis išvengiamas vyrų mirtingumas nuo plaučių vėžio Lietuvoje sumažėjo nuo 81 iki 52 mirties atvejų 100 000 gyventojų. Šis 35 % nuosmukis gerokai lenkia bendrą ES vidurkį (27 %). Tuo pačiu laikotarpiu moterų rodiklis padidėjo nuo 7 iki 8 mirties atvejų 100 000 gyventojų. Apžvalgoje pabrėžiama, kad vyrų rodiklių pagerėjimą lėmė sumažėjęs rūkymo paplitimas[8].
Įsigilinkime į šį faktą dar kartą. Geriausią onkologinį rezultatą Lietuvoje per visą dešimtmetį pasiekėme ne naujais vaistais ir ne naujomis programomis. Jį lėmė tai, ko dalis vyrų tiesiog nustojo daryti. Tuo pat metu dėl to paties mechanizmo moterų rodikliai judėjo priešinga kryptimi. Vienas ir tas pats veiksnys per tą patį dešimtmetį toje pačioje šalyje sukūrė ir pačią geriausią, ir pačią blogiausią tendenciją.
Kiek tai kainuoja, geriausiai matyti ne procentais, o prarastais gyvenimo metais. Dėl plaučių vėžio Lietuvoje prarandami 226 potencialūs gyvenimo metai 100 000 gyventojų. Tai vienas didžiausių rodiklių tarp visų onkologinių ligų šalyje, nors 2012–2022 m. jis sumažėjo 34 %[8].
Lieka antrasis skaičius, nuo kurio ir pradėjome: 80 % atvejų Lietuvoje nustatoma jau III arba IV stadijos[2]. Palyginkime jį su lentele: lokalaus plaučių vėžio penkerių metų išgyvenamumas siekia 65,5 %, o metastazavusio – tik 10,5 %. Vadinasi, Lietuvoje plaučių vėžys dažniausiai nustatomas tada, kai statistika jau nebe mūsų naudai. Taip yra ne dėl gydymo kokybės, o todėl, kad iki to laiko niekas nieko netikrino.
Praktinė išvada labai paprasta. Ilgai rūkiusiam ar vis dar rūkančiam žmogui po penkiasdešimties nuolatinis kosulys, kraujo pėdsakai skrepliuose, dusulys ar be priežasties krentantis svoris nėra tiesiog „rūkytojo kosulys“. Tai aiškus signalas atlikti krūtinės ląstos tyrimą. Šią pastraipą galite persiųsti žmogui, apie kurį ką tik pagalvojote.
Grįžkime prie to, ką žadėjome pačioje pradžioje. 29,5 % tėra bendras grupės vidurkis, o ne jūsų asmeninis rodiklis. Dalies veiksnių pakeisti nebeįmanoma: nei naviko tipo, nei jo molekulinio profilio, nei ligos nustatymo laiko. Tai jau įvykęs faktas. Tačiau jūsų rankose liekantis sąrašas nėra tuščias, o vienas jo punktas yra svarbesnis už visus kitus kartu sudėjus.
Paskutinį punktą verta paaiškinti išsamiau, nes apie jį sklando daug pramanų. Grybų polisacharidai plaučių vėžio kontekste tiriami jau seniai ir nuosekliai. Sisteminėje apžvalgoje, kurioje išanalizuoti 28 tyrimai (šeši iš jų – atsitiktinių imčių kontroliuojamieji), įvairiaspalvės kempės polisacharidas PSK buvo saugiai taikomas kartu su spinduliniu gydymu bei chemoterapija. Vertinant rezultatus, pagerėjo imuniniai rodikliai, bendra būklė, kūno svoris ir sumažėjo su naviku susiję simptomai[10]. Ankstesniame Japonijos tyrime, kuriame 225 pacientai po radikalaus spindulinio gydymo papildomai gavo PSK, penkerių metų išgyvenamumas I–II stadijoje siekė 39 % (palyginti su 17 %), o III stadijoje – 26 % (palyginti su 8 %)[11]. Naujesnė 52 atsitiktinių imčių tyrimų metaanalizė parodė, kad lentinano derinimas su cisplatina gydant piktybinį pleuros skystį pagerino gydymo rezultatus ir gyvenimo kokybę[12].
Verta žinoti ir kontekstą, apie kurį viešojoje erdvėje beveik nekalbama. Lentinanas – iš medicininių Lentinula edodes grybų išgrynintas polisacharidas – Japonijoje dar 1985 m. patvirtintas kaip pagalbinė skrandžio vėžio gydymo priemonė[13]. Iš įvairiaspalvės kempės gaunamas PSK klinikinėje praktikoje ten taikomas dar ilgiau – nuo 1977 m., o po 1989 m. perregistravimo skiriamas kartu su chemoterapija po skrandžio vėžio operacijos[14].
Būtent čia dažniausiai ir padaromos dvi klaidos. Pirma, tyrimuose buvo vertinami konkretūs junginiai – lentinanas ir PSK, o ne koks nors komercinis gaminys. Klinikinių tyrimų duomenys galioja patiems junginiams, o ne prekės ženklui, tad kas teigia kitaip – nebe informuoja, o tiesiog pardavinėja. Antra, tirti polisacharidai gaunami ne bet kaip: juos išskiria karšto vandens arba ultragarso ekstrakcija, ir būtent taip gaunama beta gliukanų grupė[15]. Devynių eurų stiklainėlis iš prekybos centro ir standartizuotas ekstraktas skiriasi ne kaina, o tuo, ar veiklioji medžiaga apskritai pateko į pakuotę.
Riba išlieka aiški: tai pagalba organizmui susidūrus su rimtais iššūkiais, o ne onkologinio gydymo pakaitalas ir ne priežastis keisti paskirtą gydymą. Recepto nereikia – tai maisto papildas, o ne vaistas. Onkologo profesinė kompetencija ir kasdienis darbas apima chemoterapiją, spindulinį gydymą bei operacijas. Ar mesite rūkyti, kiek judėsite, ką valgysite ir kokius papildus vartosite, sprendžiate jūs, nes šių dalykų onkologijos studijų programose tiesiog nėra. Gerų onkologų Lietuvoje labai trūksta, jie dirba itin sunkiai, todėl neapkraukite jų klausimais, esančiais už jų srities ribų.
„Lentinan AXT“ iš „Zenius Labs™“ – tai karšto vandens ekstrakcijos būdu išgautų grybų polisacharidų ir astaksantino derinys, skirtas imuninei sistemai palaikyti sudėtingomis sveikatos sąlygomis. Šio gaminio veikliosios medžiagos klinikiniuose tyrimuose nagrinėjamos jau daugiau nei 40 metų.
Pabaigai grįžkime prie to, nuo ko pradėjome: 29,5 %. Tai tik bendras vidurkis, į kurį suplakti ir tie, kurie buvo gydomi prieš dešimtmetį, ir tie, kuriems liga diagnozuota per vėlai. Jūs nesate tiesiog skaičius – esate konkreti eilutė šioje lentelėje. O tolesnis kelias labai priklauso nuo sprendimų, priimtų artimiausiomis savaitėmis.
Lentinan AXT iš Zenius Labs™ – DNR apsauga ir imuniteto palaikymas, tai pažangi formulė, kurios kiekvienas aktyvus ingredientas kruopščiai atrinktas remiantis mokslinių tyrimų duomenimis.
Įsigyti Lentinan AXT